Paskutinė vasaros savaitė buvo nuostabi. Sutikau įkvepiančius žmones iš 5 skirtingų šalių, įskaitant Ispaniją, Italiją, Kroatiją, Bulgariją ir Graikiją. Dalyvaukite šokiuose virš žvaigždėto dangaus ir aplankykite paslėptus Kalabrijos perlus. Todėl esu įsitikinęs, kad tai praturtino mane kaip asmenį, turintį plačią įžvalgą apie kultūrą ir įvairovę. Nepaisant to, grįžkime ten, kur tai prasidėjo. Nors tai buvo mano antrasis projektas, buvau pilnas neaiškumų. Kiekvieną dieną galvodavau, ar tai buvo teisingas skambutis. Tačiau tą akimirką, kai išlipau iš lėktuvo į vasarišką Neapolio karštį, visos mano abejonės išgaravo. Jau temstant, nedelsdami susidėjome savo daiktus ir nusprendėme leistis į nuotykius Neapolyje. Prisipažinsiu, pirmas įspūdis nebuvo pats didžiausias, nes miesto centras buvo pilnas šiukšlių ir benamių. Nepaisant to, neapolietiškos picos skonis vakarienei viską atsipirko. Kitą dieną aš su vienu lietuviu pasirinkome apsistoti Neapolyje ir dar šiek tiek jį apžiūrėti, o kiti važiavo į Pompėją ir ten praleido rytą. Per mūsų trumpą viešnagę aš radikaliai pakeičiau savo nuomonę apie miestą. Ne todėl, kad mačiau tik visiškai kitokią Neapolio pusę, kuri iš tikrųjų yra istorinė ir švari. Bet aš taip pat ragavau geriausio želato ir pamačiau įspūdingiausią panoramą, kurią galėjau tik įsivaizduoti savo fantazijose. Norėdami tai patirti, nusprendėme nepaisyti Google žemėlapių ir tiesiog vadovautis savo intuicija. Juk geriausi dalykai nutinka netikėtai, tiesa? Be vaizdų, vienas dalykas, kuris paliko didžiulį įspūdį, buvo neapoliečių gerumas. Vis dar prisimenu, kaip paklausiau jų kelio į vieną iš orientyrų. Nors mes nieko negalėjome suprasti ir tai, kaip jie mums parodė, buvo ne tas, kurio mes prašome, vis tiek tai buvo labai miela iš jų pusės. Mėgavausi kiekviena sekunde su jais šnekučiuodama ir pasakodama, kas yra Lietuva. Tiesą sakant, jų nurodymai buvo visai neblogi. Jie nuvedė mus į neįprastą muziejų, iš kurio matėme visą miesto centrą ir net pakrantę. Kadangi esame tipiški lietuviai, negalėjome praeiti pro jokius egzotiškai atrodančius apelsinmedžius. Todėl mes netgi pasirinkome keletą apelsinų. Na, spėk ką? Štai čia dar kartą susidūrėme su neapoliečiais. Džiaugiuosi, kad nesugalvojome jų išbandyti pirmiau, nes, atrodo, jie nebuvo valgomi, o pagrindinis jų tikslas buvo pagražinti Neapolio gatves. Po to, kai jau nemažai pasivaikščiojome, atėjo laikas vykti į tikrąją mūsų mainų vietą – Bivoną!
Jei patikrinsite bet kurią žemėlapių programą, pastebėsite, kad ji yra Tirėnų jūros pakrantėje, o kas dar geriau, mūsų apartamentai buvo vos už minutės nuo stulbinančio paplūdimio. Tačiau norėdami tai pamaloninti, pirmiausia turėjome įveikti 4 valandų kelionę traukiniu. Tai buvo tokia stulbinanti kelionė. Kelionės pakrantėje ir visų uolų bei turkio spalvos paplūdimių stebėjimas paliko mane be žodžių. Kai atvykome į Vibo Valentia, mus išrinko italai, kurie nuvežė mus į namus. Mums prireikė maždaug 20 minučių, kol ten nuvykome. Net jei atrodo trumpai, per jį susipažinau su tuo metu ten vykusiu įvykiu. Tai buvo malonus apšilimas, nes vėliau tą vakarą nuvykome į miesto centrą ir stebėjome, kaip vietiniai vaikai šoka savo protėvių Kalabrijos šokius. Vėliau tiesiog persikėlėme į paplūdimį ir smagiai praleidome laiką pažindami vieni kitus, nes tuo metu visi dalyviai jau buvo ten. Buvo apie 1 val., todėl nusprendėme, kad pats laikas grįžti į savo apartamentus ir pailsėti prieš kitą dieną.
Būdami ten, mes paprastai keldavomės 9 val. ryto, kartais vėliau. Vėliau atėjo pusryčių metas. Prisipažinsiu, iš pradžių buvo gana prastas, bet vėliau pagerėjo. Gaila, kad tik projekto pabaigoje gautume dribsnių, kruasanų ir net kavos ar sulčių. Tuo tarpu iš pradžių tai buvo tik kava ir raguoliai. Mes visada valgydavome per 15 minučių, todėl vis tiek turėjome šiek tiek laiko daryti tai, ką norėjome. Todėl dažniausiai eidavome ryte išsimaudyti jūroje arba pasilikdavome savo namuose ir atsivėsindavome prieš pradėdami veiklą. Kadangi pats projektas nebuvo pats ilgiausias, kiekvieną dieną susipažindavome su naujų kultūrų šokiais. Buvo toks malonumas išbandyti šokius, skirtingai nuo tų, kuriuos bandžiau prieš mainus. Stengdamasis juos sūpuoti, praplėsti mano kultūros įvairumo ir ypač šokių pojūtį. Po gero energijos išeikvojimo ateina pietų metas. Keista, bet makaronai ir pica buvo gana dažnas maistas. Buvo toks skanus, todėl kartais net priversdavo persivalgyti. Laimei, iki vakarienės turėjome maždaug 7 valandas. Taip, 7 valandas. To pakako, kad nueitumėte į vietinę parduotuvę, iki kurios nueisite per 40 minučių, degindamiesi saulėje įgautumėte ypač tamsų įdegį ar įgytumėte graikiškų dalykų. Po lengvos vakarienės atėjo metas sunkiems kultūriniams vakarams, kurie paprastai prasidėdavo mūsų kieme ir baigdavosi paplūdimyje. Aš vis dar negaliu to įveikti, tai buvo vakarai, kuriuos reikia turėti omenyje.
Kaip ir daugumoje mainų, viena konkreti diena buvo skirta apskrities, dar tiksliau – Kalabrijos, tyrinėjimui. Šį kartą apžiūrėjome Pizzo ir Tropėją. Nors miestai yra nutolę 30 kilometrų, Pizzo ir Tropea yra unikalūs savo būdais. Pirmiausia pasiekėme Tropėją. Greitai susirinkę apie mūsų pietų vietą, galėjome laisvai eiti. Kadangi pats kurortas nėra didelis, aš su draugu pasineriame į nuotykius aplink jį. Iš pradžių ėjome pavalgyti ledų, nes buvo nepaprastai šilta, gėrėjomės siaurų Tropėjos gatvelių grožiu. Vėliau vis tiek turėjome rasti kelią žemyn į krantą, kad galų gale galėtume padaryti tai, apie ką svajojome nuo pat ryto – šokinėti nuo uolos. Jį įvykdę, siekėme pietų. Todėl pradėjome ieškoti vietos, kur turėjome pietauti. Po gana sočių pietų buvome pasiruošę judėti toliau – Pizzo. Jį pasiekę tiesiai nuėjome į išbandyti Tartufo – legendinius Pizzo ledus. Kaip ir anksčiau, turėjome kelias valandas, kad galėtume dar labiau apžiūrėti kaimą. Nors mes pasivaikščiojome, o vėliau išgėrėme kavos ar kokteilio pajūryje. Keista, kad mūsų diena šiuo metu nebuvo baigta. Važiavome tiesiai namo, persirengėme ir pradėjome kitą nuotykį. Šį kartą šokome pagrindinėje Vibo Marina aikštėje. Nors mus stebėjo tik keli vietiniai, mes vis tiek sūpavome ir įdomiai praleidome laiką kartu. Tai buvo puiki naktis!
Buvo gaila žinant, kad projektas eina į pabaigą. Kitą dieną mes tiesiog praleidome šiek tiek laiko vienas su kitu, šokome ir paskutinį kartą šėlome tą vasarą (tai buvo rugpjūčio 31 d.) ir susitarėme (tikrai) tuo tarpu susiburti.
Mums pasisekė, mūsų įmonės nesibaigė tuo. Atsikėlus 5 val. ryto, kad spėtume į traukinį atgal į Neapolį, atsitiko kažkas netikėto. Mūsų traukinys nusprendė šiek tiek vėluoti. Tai reiškia, kad turėjome dar vieną galimybę susitikti su likusiais lietuviais ir graikais, kurie išvyko maždaug po 2 valandų. Palanku, kad nepavėlavome į savo skrydžius, tad kelionę galėjome užbaigti paskutine neapolietiška pica šiais metais.
Ir mano patirtis Italijoje baigiasi tuo. Iš visos širdies noriu padėkoti visiems, kurie buvo to dalimi, ypač Lietuvos ir Graikijos komandai. Alla prossima, Amici!
Vilius, Kultūrinės įvairovės supratimas per muziką ir šokį, Italija
